2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Sename parke



Ilgai ilgai ąžuolas auga,
Nes dygsta iš gilės mažos,
Pakol išsirita, šaknį išleidžia,
Į žemę įsirausia,
Praeina ir žiema,
Pavasarį po lapą leidžia,
Vis lauki, lauki,
Kada kita šaka žaliuos...
O viršūnėlė kyla,
Stiebiasi į saulę
Toli nuo savųjų šaknų,
Net pilkas kiškis,
Bėgdamas nuo vilko,
Jį nulaužia,
Niekas nepaima ir neveda
Už rankos, nes užaugo...
Po daugel metų
Pats nugriūva, išsitiesia,
Nors buvo tvirtas
Jo liemuo.
Ir nebe supranti, –
Žiema kalta, pavasario verpetai
Ar žvarbus ruduo.




Komentarų nėra: