Ilgai
ilgai ąžuolas auga,
Nes
dygsta iš gilės mažos,
Pakol
išsirita, šaknį išleidžia,
Į
žemę įsirausia,
Praeina
ir žiema,
Pavasarį
po lapą leidžia,
Vis
lauki, lauki,
Kada
kita šaka žaliuos...
O
viršūnėlė kyla,
Stiebiasi
į saulę
Toli
nuo savųjų šaknų,
Net
pilkas kiškis,
Bėgdamas
nuo vilko,
Jį
nulaužia,
Niekas
nepaima ir neveda
Už
rankos, nes užaugo...
Po
daugel metų
Pats
nugriūva, išsitiesia,
Nors
buvo tvirtas
Jo
liemuo.
Ir
nebe supranti, –
Žiema
kalta, pavasario verpetai
Ar
žvarbus ruduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą