Kokie
mes esame išdidūs,
Kai
keliam vėliavas,
Nuverčiame
bjaurų paminklą,
Kuris
mums primetė vergovę...
Kai
klumpes aunamės
Ir
šokam klumpakojį,
Jau
nesusimąstome,
Kad
nuo jų
Nugrandę
molį,
Arė
dirvas, daržus vagojo...
Kokie
mes esame laimingi,
Kai
žiūrime į žibutes,
Galvojame
tik apie rojų,
O jos
pakilo po žiemos
Ir
gailestingai žiūri,
Kad
niekas jų neskintų,
Neneštų
į turgelį,
Neparduotų
dėl puskepalio duonos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą