Naujos istorijos

Kalną aplenksi,

Nelaimė pati ateina,

Oi, kad atskirtų nors kalnas,

Jai prieiti neleistų...

Nelaimė viena nevaikšto,

Tyliai slenka ir trenkia,

Žaizdą aprišti galima,

Siela – giliai,

Bet pasiekia per aukštį...

Duona – tai darbas,

Tada visko užtenka,

Kol jėgos leidžia,

Dirbtum juodžiausią...

Per daugel metų

Kažką aplenkia ir susitaupo,

Iš atrišto maišo

Tik pelės valgo...

Nėra sveikatos – nėra ir darbo,

Baltos palatos

Tik lubos baltos...

Kur tu nueisi,

Ką tu pats gausi,

Ką tu nuneši

Draugui brangiausiam,

Kaip jam apriši

Ir sielos skausmą.