2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

Pasiklydusios svajonės


Svajonės visada
Pranoksta realybę,
Pajutęs ribą
Lyg stojiesi ant dūlančios šakos
Ir supranti, kad esi taip arti,
Kaip niekados,
Prie juodos žemės
Ir nebegrįši
Vėjas nesiūbuos,
Gal tavo norų nesupras,
Kiti pirma pašauks,
Tave užgoš...
Svajonės – pakylėjimas,
Bet ir lėta kančia,
Kad nesi tuo,
Kuo nori būti gimęs, –
Jaunu medžiu stovėti
Savame miške,
Turėtum gūžtą paukščiui,
O jis giedotų tiktai tau.
Oi, kiek tokių svajoklių
Vis į dangų kyla...
Ar atpažįsti, paukšti,
Tu mane?




Komentarų nėra: