Pasiklydusios svajonės

Svajonės visada

Pranoksta realybę,

Pajutęs ribą

Lyg stojiesi ant dūlančios šakos

Ir supranti, kad esi taip arti,

Kaip niekados,

Prie juodos žemės

Ir nebegrįši

Vėjas nesiūbuos,

Gal tavo norų nesupras,

Kiti pirma pašauks,

Tave užgoš...

Svajonės – pakylėjimas,

Bet ir lėta kančia,

Kad nesi tuo,

Kuo nori būti gimęs, –

Jaunu medžiu stovėti

Savame miške,

Turėtum gūžtą paukščiui,

O jis giedotų tiktai tau.

Oi, kiek tokių svajoklių

Vis į dangų kyla...

Ar atpažįsti, paukšti,

Tu mane?