Gilėjantys randai

Ne pirmą kartą pajutau,

Koks laikas šventas,

Bet ar užteks jėgų,

Kad jau užglaistyčiau,

Kiek man lieka,

Mūsų visus randus.

Kol jaunas, tol švelnus,

Paskui gilėja ir gilėja

Kaktoje ir rankose,

Net delnuose jie įsirėžia,

Kiekviena linija – iš prigimties,

Išlieka amžiams,

Paskui išblunka akys,

Bet neišnyksta pirštų antspaudai...

Vis glostau ir palieku ateičiai,

Manau, ateis diena,

Kai man padėsi

Kiekvieną gilią raukšlę

Ant balto lapo perkelti...

Kol kas bandau tave prikelti, –

Esu tikra, kad viskas

Laikui bėgant galima.