Sulyta diena

Sapne, ar ką tiktai nubudusi,

Matau save lyg iš pašalės,

Toks purvinas švarkelis,

Rankogaliais atspurusiais,

Iš po jo matosi dar kitas skuduras,

Senokai išmestas iš atminties...

Lopai skyles siūlais bežadžiais,

Kam jie turėtų dar pritikti,

Jei nesimato tikro kūno,

Ledo paviršiuje – eketės,

Kur veda laiko siūlas,

Nepripažįstantis ateities,

O praeitis – nubudusi naktis.