Nepriimtas gerumas

Sprangu, netikra,

Kas lengvai pasiekta,

Ir visai nepriimtina,

Kas duota veltui, –

Kiekvienas savo duoną valgo,

Rudenėjant rudus riešutus

Net mažos voveraitės

Tik nuo lazdyno renka,

O į žemę kritusius palieka,

Nes jie – tušti,

Neūžaugos ar kirminų

Vidus išgraužtas...

Oi, kaip dažnai

Ir mes to nesuprantame.