Oi,
numyniau žolę,
Dygstančią
ir gležną,
Netyčiom,
to norėjau,
Maldavau
ir laukiau,
Kad
ji prisikeltų,
Pajudinau
net pirštais,
Bet
nepagalvojau,
Kad
mano ranka karšta,
Jai
skauda...
Ji
vis tiek nuvyto,
Betgi
liko šaknys,
Vis
tikėjau, kad rasiu atžėlusią,
Kai
ateisiu kitą kartą.
Vis
lankiau pievelę,
Neberadau
žolės stiebo,
Nes
pramyniau juodą taką...
Nežinau,
ką atiduočiau,
Kad
tik tu gyventum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą