Tu – undinėlė

Švelnus vėjeli, glostyk plaukus,

Jau pasidabruotus,

Nupiešk bangele, jos paveikslą

Gelsvame pajūrio smėlyje,

Apiberk, saulute, aukso spinduliu,

Papuošk jos kaklą

Gintaro karoliais, jūra,

Įdėk į burną dainą,

Šėlsmą uragano,

Tik tokią pasodink,

Nors ir ant kelmo,

Pušies pavargusios, nugriuvusios,

Vis tiek į dangų atsisukusią,

Kad net ir ten matytų

Mylinčią ir besišypsančią, –

Gražesnės undinėlės

Už tave nėra, mieloji.