Sugrįžimai

Kaskart, kai vaikštau

Jaunystės takais,

Žiūriu į tuos pačius medžius

Ir nustembu pamačiusi,

Kad jie vis dar gyvena,

Nė kiek per tuos ilgus metus

Pastebimai nepaseno,

O mano kojos pasunkėjo

Ieškant meilės...

Kas ji – ta meilė,

Kuri sudegino metus

Ir vis dar nepaleidžia,

Didžiulis randas

Ar tik pranašas?

Medis nugenėtas, aukštai šakos,

Reikia pakelti galvą,

Kad vėl matyčiau jo viršūnę,

Mano nykstančią,

Lyg baltą debesėlį,
Kirčiais nugenėtą

Laimę.