Nekaltai žuvusiems
Sodina
žmonės
Nežydinčias,
bet ir kantrias,
Per
visą žiemą budinčias
Gražias
gėles, –
Jos
auga ir ant smėlio,
Tereikia
vieno žodžio –
Meilė,
Mūsų
atminties
Per
ištisus metus,
Prie
durų – laimės pasagėlės...
Kodėl
pasaulyje
Dar
tiek žiaurumo
Netgi
taikos metu,
Kai
žmonės baisesni už žvėris?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą