Mes – nuo vienos žemės

Neturiu darželio,

Kur gėles pasėčiau,

Ieškau kilimėlių

Ant žaliosios vejos...

Prie pamatų mūro

Kažkas jas pasėja,

Akmenėliais ramsto

Kiekvieną medelį.

Sutikau senutę,

Likusią našlaite

Nuo trejų tik metų

Ir su savo sese,

Kalbamės ir verkiame...

Karas ir blokada,

Badas Leningrado,

Vaikų namai glaudė

Daug metų po karo...

Pakvietė arbatos,

Parodė ir langą,

Kur gėlelės žydi

Ant siauros palangės...

Oi, tokių Valerijų

Daug tarp mūsų vaikšto,

O jų nuoširdumas –

Dovana brangiausia.