Marijos žemė

Nelaimių kraštas,

Kur sesė niekinama,

Kad kraičio teturėjo

Raštuotus rankšluosčius,

Tamsias linines drobes,

Nebuvo kraičio skrynioje

Sidabro, aukso,

Brangių papuošalų,

Piršliai važiavo rogėmis,

Mediniais ratais retsykiais dardėjo,

O motė šlavė pašalius

Šluota beržų...

Vargingą kraštą

Svečiai lenkė ir ką radę grobė:

Ant sienų rankšluosčius,

Nulytus ašarų sūrių,

Išgerdavo sulos ąsotį,

Šukes palikdami ant stalo,

Burnodami kalba,

Rytų ir Vakarų.

Nelaimių kraštas,

Iš kurio išjoję broliai

Negrįždavo ilgus metus,

Kur gimė sūnūs be tėvų,

Ant smėlio kalno

Liko tik smutkeliai,

Mediniu veidu,

Suskeldėjusiu nuo audrų...

Oi, tokį mielą kraštą

Iki šiol regiu.