Aš
gyvas, kol gyva žievė,
Išsprogsta
kasmet šakos,
Pražysta
nežymūs žiedai,
O
rudos gilės krenta,
Per
šerdį laikas teka,
Bet
nenukirtęs nežinosi
Į
amžinybę tako...
Tegu
man po žieve
Skruzdės
perus neša
Ir
slepia voras vaikučius
Per
visą žiemą šaltą.
Apsaugosiu
visus, visus,
Kol
voveraitės švelnūs žingsniai
Į
viršūnę straksi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą