Kai
pamatau lange
Stovintį
seną virdulį,
Vėl
prieš akis – tremtis,
Tėvų
šiaudinė pastogė,
Kur
slėpė daugel metų
Kaimynų
suvenyrą...
Buvo
jis varinis,
O gal
tik man taip pasirodė,
Kai
prietemoje blizgėjo,
Kaip
laimės žiburys...
Tėvyne,
kaip tave nugairino
Rytų
šaltieji vėjai,
Kaip
išpūtė ir užgesino
Ir
paskutinę šilumą namų,
Dabar
– pliki laukai,
Dirvonai,
ne arimai,
Nėra
sodybos pamatų...
Oi,
kaip ten obelys,
Nors
vienišos žydėjo,
Žiogeliai
čirškė,
Ant
smilgų suposi
Sodyboje
Giedrių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą