Vienas
kirtis – po kirčio,
Nelaimė
viena nevaikšto,
Sėdi
skara apsigobusi, –
Eglė
– be kraičio...
Danguje
– raukšlės,
Tas
pats – ant veido,
Krykštauja
šarka,
Kad
ne jos vargas...
Nutūpė
ant palangės
Taikos
balandis,
Atnešė
plunksną
Mėlyną,
margą...
Skrido,
išskrido
Į
aukštą dangų
Angelo
aimana...
Nekeiksiu
šarkos, –
Ji to
neverta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą