Kiemo vidury, kaip Dievo aky

Ne kiekvieną medį

Prie savęs prilenksi,

Ne kiekvieno medžio

Šaka išlaikys,

Jeigu krisi, krisi,

Slysi į pakalnę

Ar tiktai paklysi

Miško vidury...

Todėl iš žilvičio

Pina gražų krepšį

Obuoliams ir bulvėms,

Lopšiui pakabint,

Jis visus supranta

Ir visus užjaučia,

Tvora būna, želia,

Netgi tvenkiny...

O iš uosio daro

Pavažas ir lenkia,

Kaitina uosiuką,

Mirko vandeny,

Kad geriau jis slystų

Kol dar pats vairuoji,

Čiuoši į pakalnę

Žiemos vidury...

Ne ženklais žvaigždynų

Dar buriu likimą,

Jaučiu ramų delną,

Saugomą dangaus,

Ant savo galvos,

Kol egle siūbuoju,

Gegute kukuoju

Miško pabaly...