Praradimai

Dangau, tu – taip aukštai,

O visus matai,

Po vieną pakvieti į savo glėbį,

Apgaubi ramybe ir tyla,

Kurios nematome, negirdime,

Kol vaikštome ir siekiame...

Slenka debesys iš lėto,

Tarsi mūsų žingsniai,

Su žvaigždėmis susiliečia,

Po vieną krenta ir pranyksta,

Bet lieka spiečiai...

Mes – tik svirpliai,

Į žemę įsikasę,

Nematome toliau į priekį,

O kitą naktį vėl nukris,

Kažkas pakels akis,

Stebės, stebėsis...

Tegu, paleisk į dangų,

Lyg baltą balandį, –

Nebūsi amžiams dviese.