Vasario
16
Motule
žeme,
Nuo
saulėtekio iki saulėlydžio –
Šviesi
ir saulėta,
Žiemą
ir vasarą – miela,
Apvalios
kalvos,
Vis
medžiais apaugusios,
Po
kuriais atgulė
Ne
vieno mūsų artimųjų
Išdidi
galva.
Kai
atsistojame ant kalno
Ir
apžvelgiame horizontą,
Taip
gera širdyje,
Kad
aukos buvo,
Oi,
ne veltui,
Dabar
mūsų šalis – graži,
Laisva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą