Kada
pražysta obelys,
Sulaukiame
šalnų
Ir
mažina obuolių derlių,
Kitaip
– neatlaikytų šakos.
Kas
lemia oro permainas,
Gal
vėjas besiblaškantis
Ir
visad nekantrus?
Pašiaušia
jis ir sprogstančius
Žalius
pumpurus
Ir
prikelia gyvenimui,
Paskui
juos skabo.
Iš
vieno obuolio – tiek sėklų,
Kad
galima apsėti visą plotą,
O
kiek jų dygsta,
Visiems
aišku – tik geros,
Saulėje
išaugusios
Ir
nupraustos lietaus,
Į
patį obuolio vidurį
Patogiai
įsitaisiusios.
Atkandu
obuolį – sėklas išlaisvinu,
Tegu
jos sėjasi
Ir
auga naujas sveikas daigas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą