2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Žemės ir dangaus motina



Girdi, miškai dejuoja, –
Ką tik pasibaigė audra, –
Aprauda savo dalią –
Nulūžusias šakas.
Pušų spyglius paglosto vėjas
Ir nuramina:
– Tu, motina, atgysi,
Tavo prigimtis gera...
Matai, laukai rasoja
Viduržiemio rasa
Ir pašalas kilnoja
Velėnos juodą plutą, –
Dar neseniai ir ji buvo jauna.
Vėjas pribėgęs nuramina:
– Tu, motina, nežūsi,
Prikelsi žolę
Ir pieva bus žalia...
Jauti, per pačias Kūčias,
Vidurnakčio tyloje,
Baltas ėriukas gimęs kruta
Ant šieno ėdžiose –
Sūnaus meilė tikra;
Priimk, tu – motina,
Visų šeimų mama.




Komentarų nėra: