Žemės ir dangaus motina

Girdi, miškai dejuoja, –

Ką tik pasibaigė audra, –

Aprauda savo dalią –

Nulūžusias šakas.

Pušų spyglius paglosto vėjas

Ir nuramina:

– Tu, motina, atgysi,

Tavo prigimtis gera...

Matai, laukai rasoja

Viduržiemio rasa

Ir pašalas kilnoja

Velėnos juodą plutą, –

Dar neseniai ir ji buvo jauna.

Vėjas pribėgęs nuramina:

– Tu, motina, nežūsi,

Prikelsi žolę

Ir pieva bus žalia...

Jauti, per pačias Kūčias,

Vidurnakčio tyloje,

Baltas ėriukas gimęs kruta

Ant šieno ėdžiose –

Sūnaus meilė tikra;

Priimk, tu – motina,
Visų šeimų mama.