Praregėjimas metų pabaigai

Barška vežimo ratai,

Kai nėra net gruodo, –

Kiekvienas stipinas – dantis,

O laikas sukasi,

Apkaustytas geležimi,

Dažnai akmuo papuola

Ir išmuša pripuolęs

Jam akis...

Ne ten pakliuvo, atsiprašė

Ir guli sau ramus,

O kitą dieną vėl pataikė

Tiktai į širdį,

Bet priprato,

Kad niekas jo nebaudžia

Ir trenkia į vežimą,

Kur visame pasaulyje

Pats mažiausias vadelėja

Ir pagal pareigas,

Be titulų žmogus.

Sustojo metų ratai,

Pabiro šipuliai...

Kas seną ratą sutaisys?