Niūrias
mintis,
Kaip
rudens debesis,
Nupučia
vėjas
Ir
mėlynas dangus
Nušvinta,
nuskaidrėja;
Atsiveria
platybės,
Rami
tyluma,
Į
žalią veją bėga saulė:
Menkai
sušildo,
Bet
ir to gana.
Žiūriu,
kur žalia,
Užsisvajojusi
einu
Prie
eglių ir pušų,
Joms
žiemos šaltis nebaisus, –
Sniegas
pasisupa
Ir
vėl nubyra
Ant
žemės delnų...
Šermukšnis
laukia
Šerkšno
ir šalnų,
Tada
tūps paukščiai ant šakų;
Dalina
savo vaisių
Medis
ir žmogus,
Kad
būtų žemėje ramu,
O
danguje – tylu tylu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą