Kiškio pėdomis

Švelnus kiškelis, padorus

Ir poteriai, be kvapo,

Kol kažkas neišbaido,

Nesuseka jo lapė.

Pakapsto sniegą po egle,

Suranda saugų guolį,

Bet miega atsimerkęs,

Kaip visi jo broliai.

Koks miškas didelis,

Kai mažas ir bailus

Visiems atrodai,

Net šarkos išgena iš sodų,

Kad nepagraužtų nuo šaknų

Skaniausių obelų

Ir pirštais bado, rodo.

Gręžiojasi kiškelis bėgdamas,

Išbarsto poterius

Nuo miško iki sodo,

Vėl atgalios – vienodai.

Visiems juk toks švelnus

Kiškis atrodo...