Švelnus
kiškelis, padorus
Ir
poteriai, be kvapo,
Kol
kažkas neišbaido,
Nesuseka
jo lapė.
Pakapsto
sniegą po egle,
Suranda
saugų guolį,
Bet
miega atsimerkęs,
Kaip
visi jo broliai.
Koks
miškas didelis,
Kai
mažas ir bailus
Visiems
atrodai,
Net
šarkos išgena iš sodų,
Kad
nepagraužtų nuo šaknų
Skaniausių
obelų
Ir
pirštais bado, rodo.
Gręžiojasi
kiškelis bėgdamas,
Išbarsto
poterius
Nuo
miško iki sodo,
Vėl
atgalios – vienodai.
Visiems
juk toks švelnus
Kiškis
atrodo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą