Gyvenimas
– ne karnavalas,
Tiktai
jo grimasos,
Panašios
į medžius,
Kurie
kiekvieną rudenį
Vis
numeta lapus,
Kad
žiemą nenulūžtų šakos,
Išgelbėtų
šaknis...
Poezija
– tai penas,
Kiekvieno
lapo paslaptis,
Kai
žodis virsta sielos muzika
Ir
žiūri į akis...
Kiekvieną
vakarą
Nulenkiu
galvą,
Kad
rytas švistų pailsėjęs
Nuo
dienos triukšmo,
Prozos
– patirties,
Būties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą