Kiekvienas
medis
Turi
savo vardą,
Tėvų
istoriją,
Ką
tik išdygęs – jau likimą,
Net
paukščiai peri
Juk
ne ant visų;
Vienų
šakas taip vėjas nugeni,
Kad
rankų vietoje
Randai
išlieka,
Sugiję
primena metus.
Kas
atgyvena, visu ūgiu
Į
slėnį išsitiesia, –
Gyvybės
šulinys – čia pat,
Bet
taip ir dūli,
Nes
nugriuvęs nepasiekia
Ir
šauk nešaukęs
Žilviną
vardu.
Atpūtė
vėjas mažą sėklą,
Po
juo išdygo jaunas medis...
Aš –
žemė,
Visus
vaikus
Tėvų
vardais pavadinu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą