Tėvų vardai

Kiekvienas medis

Turi savo vardą,

Tėvų istoriją,

Ką tik išdygęs – jau likimą,

Net paukščiai peri

Juk ne ant visų;

Vienų šakas taip vėjas nugeni,

Kad rankų vietoje

Randai išlieka,

Sugiję primena metus.

Kas atgyvena, visu ūgiu

Į slėnį išsitiesia, –

Gyvybės šulinys – čia pat,

Bet taip ir dūli,

Nes nugriuvęs nepasiekia

Ir šauk nešaukęs

Žilviną vardu.

Atpūtė vėjas mažą sėklą,

Po juo išdygo jaunas medis...

Aš – žemė,

Visus vaikus

Tėvų vardais pavadinu.