Vilioja
Eglę
Siautulingas
vėjas,
Pakutena
skruostą,
Apgaubia
jos pečius,
Žalia
skara
Nuslysta
ir paklūsta,
Pasako
vėjui:
–Tu...
Prie
kojų – jos šaknų
Jis
grakščiai atsiklaupia,
Pabučiuoja
juosmenį
Ir
susvyruoja jos viršūnėje
Raudonos
gilės,
Išbyra
sėklos
Ant
samanotų patalų,
Išdygsta
Meilė
Po
rudens šalnų...
Dainuoja
rasos,
Riedėdamos
per skruostą:
–Kodėl tik tavo žodžiais
Patikėjau
ir tikiu?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą