Jaukus gyvenimo stalas

Prie Kūčių stalo

Vieniša nesėdu:

Degu žvakelę,

Dvylika patiekalų dedu

Ir sukasi ratu

Laikrodžio rodyklė,

Prisimenu, kas buvo gera,

Buvo ir graudu.

Kas dieną palieku kažką,

Kažkas palaikė už pečių

Ir apgaubė ramybės skraiste,

Kurią turiu dar nuo senų laikų.

Dėkoju žemei,

Dangui padėkoju,

Laužiu iš kepalo

Po vieną kąsnį duonos

Ir visiems gyviems išdalinu,

Į žemę grūdą vėl beriu;

Paukščiai nusineša

Net paskutinį trupinį

Ant žalios eglės apsnigtų šakų...

Taip ir gyvenu.