Maži ir dideli

Graži gėlė, kai žydi,

Išskleidžia ir naujus lapus,

Labai kvapni,

Kai saulė leidžiasi,

Nes susirinko spindulius

Nuo pat dangaus.

Maža gėlė – arčiau prie žemės,

Rasos ant jos daugiau,

Žaviuosi jos kantrybe,

O šiluma akių – labiau.

Jurginų galvos sunkios,

Bijūnai linksta nerišti,

Vėjas prie žemės juos priglaudžia,

Palaisto gėlę net per sausrą

Žemės ranka vėsi.

Didžiąsias skina, dovanoja,

Pastato puokštę stalo vidury,

O ant palangės pastatyta

Visiems dar moja, 

Kad čia sugrįžtų

Iš toli visi,

Maži ir dideli,

Netgi senoliai pamiršti.