Teatras
– menas,
Jeigu
tavo pašaukimas,
Net
du gyvenimus turi,
Nes
kol užuolaida pakyla,
Praeina
repeticijų šimtai:
Išmoktos
rolės,
Suderintos,
kaip muzika,
Veido
masažas, mimika,
Nurieda
ašara,
Kitoje
scenoje – vėl juokas,
Šmaikščios
replikos,
Suflerio
žodis,
Jei
kažkur ir užstrigai,
Kurių
žiūrovas salėje negirdi
Ir
ploja atsistoję,
Kai
nusilenkia visi aktoriai.
Niekas
nemato,
Kaip
išeini į rūbinę
Ir
nusivalai grimą
Pasilieki
toks paprastas
Su
savo rūpesčių šimtais,
Pakeli
taurę vyno,
Gėlių
puokštei pasižadi,
Kad
viskas bus rytoj gerai,
Laiškelį
perskaitai nuo mylimo
Ir
kaukši gatve žingsniai įprastai,
Pasineri
į tikrą sceną,
Su
kuo role nesidalinama,
Nes
jau už viską vienas atsakai.
Kas
atpažįsta, nukelia kepurę,
Be
suflerio brendi į nakties tylą,
Kur
neplanuota režisūra,
Koks
džiaugsmas sieloje,
Kad
jau arti savi namai.
Kiekvienas
darbas – lašas garbės,
Su
nuovargiu ir duonos trupiniais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą