Kiek
metų brandinu
Auksinę
mintį,
Kad
mylimas švelnus,
Su
kaktusu tiek metų gyvenu
Ir
negaliu atskirti,
Kada
jis būna nuostabus, –
Dažnai
– labai dygus...
Palaisto
vasarą lietus
Ir
laukiu, kad pražystų,
Nors
menku žiedeliu,
Tada
suprasčiau, kad ir myli,
Nes
žiedas – visada švelnus.
Prie
skruosto prisiglaudžia...
Oi,
širdyje – džiugu,
Bet
kartais duria,
Nes
kiekvienas turi barzdą,
O
joje – spyglius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą