2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Mano kaktusas



Kiek metų brandinu
Auksinę mintį,
Kad mylimas švelnus,
Su kaktusu tiek metų gyvenu
Ir negaliu atskirti,
Kada jis būna nuostabus, –
Dažnai – labai dygus...
Palaisto vasarą lietus
Ir laukiu, kad pražystų,
Nors menku žiedeliu,
Tada suprasčiau, kad ir myli,
Nes žiedas – visada švelnus.
Prie skruosto prisiglaudžia...
Oi, širdyje – džiugu,
Bet kartais duria,
Nes kiekvienas turi barzdą,
O joje – spyglius.




Komentarų nėra: