Liepa
dar laiko
Savo
vaikelius,
Prie
savo šono glaudžia,
Nebijo
šlapdribos,
Nepabijos
šaltos žiemos,
Kiekvieną
iki šilumos
Kaip
savo akį saugo.
Paskui
juos vėjas išnešioja
Labai
toli toli,
Po
svetimas šalis,
Pamiršta
jų vaikaičiai
Motinos
kalnelių žavesį,
Gal
prisimins tik „ačiū, mama.“
Siūbuoja
liepa vaikelius,
Net
ji nežino jų kelių,
Kas
jiems paskyrė kokią dalią...
Gerai,
kad jie žaliuos,
Liepaitėse
čiulbės
Paukšteliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą