Gėles
pasėja ir augina,
Kad
paskui skintų
Gražius
žiedelius,
Padovanotų
per gimtadienį,
Vestuvėms
pintų vainikus...
Pati
gėlė nežino,
Koks
bus ir jos likimas,
Kai
eina paskui karstą
Senelių,
net vaikų,
Nes
juos visus nuskynė
Ir
pakvietė vėl į namus.
Tada
jau nesvarbu,
Ar
smėlis ten giliai,
Ar
juodžemis purus,
Lyg
perskaitytoje knygoje,
Pažymi
laikas su gėle lapus,
Sudžiūsta
ir nubyra,
Tik
lieka pėdsakas tarp skyrių,
Neperskaitytų,
bet jau užverstų...
Pasigrožėkime,
kol žydi
Gėlė
– žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą