Ruduo
– tai praradimų,
Tamsių
klajonių metas, –
Miškams
gaila lapų žalių,
Kaip
žiemą pragyvens kamanė
Po
šaknimis, prie samanų...
Ar
bus ramu?
Dar
krebžda skruzdėlynas
Ir
dūzgia bitės avily,
Visi
mažieji savo vertę žino,
Gyvybės
ženklas – visų vienas;
Tave
prie medžio sutinku
Ir
padėkoju žemei,
Nes
dirbu ir kuriu...
Radau
nukritusį geltoną lapą,
Pakėliau
ir namo nešu
Į
bendrą skruzdėlyną,
Prie
šiltų avilių,
Ant
jo ir parašysiu,
Kas
sudegė per vasarą,
Kiek
liko žiemai
Pasakų
žavių, brandžių minčių.
Girdi,
krebžda po plunksna,
Kad
rudenį pavasariu tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą