Taika,
kada nutyla šūviai,
Kai
šluosto dulkes nuo langų,
Pro
kurį motulė žiūri,
Belaukianti
savo vaikų.
Taika,
kada visi sugrįžta,
Kad
aplankytų ne tiktai savus,
Bet
didvyriams paminklą pastatytų
Iš
akmenų granito,
Kurių
nepalietė pykčio skeveldros,
Nenuplėšė
ir nenusvilino
Sprogmuo
ar dinamitas,
Padėtų
atminčiai gėlių.
Ateitų
ir mergaitės su vainikais,
Su
šilko kaspinais,
Geltonos
saulės spindesiu,
Kur
jūra mėlyna banguoja
Alsavimu
tyliu...
Taika
– senelių ir tėvų,
Ir
brolių, seserų –
Pasaulio
viso, to laukiu,
Tuo
tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą