Trapi taika Ukrainoje

Taika, kada nutyla šūviai,

Kai šluosto dulkes nuo langų,

Pro kurį motulė žiūri,

Belaukianti savo vaikų.

Taika, kada visi sugrįžta,

Kad aplankytų ne tiktai savus,

Bet didvyriams paminklą pastatytų

Iš akmenų granito,

Kurių nepalietė pykčio skeveldros,

Nenuplėšė ir nenusvilino

Sprogmuo ar dinamitas,

Padėtų atminčiai gėlių.

Ateitų ir mergaitės su vainikais,

Su šilko kaspinais,

Geltonos saulės spindesiu,

Kur jūra mėlyna banguoja

Alsavimu tyliu...

Taika – senelių ir tėvų,

Ir brolių, seserų –

Pasaulio viso, to laukiu,

Tuo tikiu.