Motinoms

Kasmet grįžtu tenai,

Kur graži atmintis:

Prie lopšio mažo,

Senos trobos slenksčio,

Už jų – tik rytas,

Vakaro nebūna,

Nes einame toliau

Pro sodą, pilną obuolių,

Ir skiname, kas duota,

To paties gyvenimo...

Pražysta obelis,

Sunoksta amžiaus vaisius

Ir nukrenta į žemę,

Kad visus surinktume...

Ne metai krenta,
Tiktai mes pasilenkiame

Prie vieno tėvų

Laimės medžio,

Renkame metus ir surenkame...

Kokia skani rūgštis

Į sielą teka,

Kaip gyvybės versmės...

Oi, gerkime tiktai už tuos,

Kurie sodino obelį

Prie slenksčio.