2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Motinoms



Kasmet grįžtu tenai,
Kur graži atmintis:
Prie lopšio mažo,
Senos trobos slenksčio,
Už jų – tik rytas,
Vakaro nebūna,
Nes einame toliau
Pro sodą, pilną obuolių,
Ir skiname, kas duota,
To paties gyvenimo...
Pražysta obelis,
Sunoksta amžiaus vaisius
Ir nukrenta į žemę,
Kad visus surinktume...
Ne metai krenta,
Tiktai mes pasilenkiame
Prie vieno tėvų
Laimės medžio,
Renkame metus ir surenkame...
Kokia skani rūgštis
Į sielą teka,
Kaip gyvybės versmės...
Oi, gerkime tiktai už tuos,
Kurie sodino obelį
Prie slenksčio.





Komentarų nėra: