Nepajutau,
kada atėjo gruodis,
Tik
pamačiau ant ledo
Šalčio
išrašytas raideles –
Gyvenimas.
Jo
pirštai piešia smilgas,
Nendrės
pluoštą
Ir
eglės šakose
Ploniausias
varveklių gijas.
Oi,
šerkšnas gruodį!
Jis
permatomas beržo šakose
Ir
tilindžiuoja, mirga,
Kaip
maži varpeliai,
Kiekvieno
širdyje.
Pažvelgusi
į ledą
Pamatau
ir savo atvaizdą;
Koks
mėlynas dangus
Viršuj
šarmotų medžių,
Tokia
mano plaukų spalva,
Mano
vaikystės pasaka ...
Nepajutau,
kaip laikas mane vedė
Nuo
lopšio ir per visą
Mūsų
giminės medį,
Apačioje
– jaunamartės vainikas,
Jau
kelios kartos – viršuje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą