Praregėjimai

Ne vėjas nurengė medžius,

Lapai netoli krenta,

Visai šalia savo tėvų,

Ir jų šaknis apdengia.

Per jų gyvenimą

Ne vienas žaibas trenkia

Ir perplėšia kamieną,

Įbrėžia giliausius plyšius,

Ilgai tos žaizdos lieka

Ir neužsitraukia.

Sename rasime

Kitokius randus:

Geležinius vinis, giliai įkaltus,

Įstrigusias skeveldras,

Kai šaltis perskelia tvoras,

Vis tiek ir medis verkia;

Lašai nurieda iki pašaknių,

Įsigeria į žemę šventą.