Prie tvenkinių

Mačionys. Ona Baliukienė

Pirma šalna

Ir pirmas plonas stiklas,

Pirma šarma ir ilgesys,

Prabėgančių dienų,

Kurias vėjas užpustė,

Atgal jau kelio nebėra

Į žydinčius sodus...

Nulaužia žalią šaką,

Dar neatnešusią vaisių,

Kitam - gilių sunkių,

Čia ūbauja pelėda,

Tartum mažas vaikas

Senos pušies uokse

Prie miško tvenkinių...

Nurieda sulipdyta sniego gniūžtė

Per skaidrų veidrodį

Iki sielos gelmių,

Ledas toks plonas ir traškus

Nubėga garsas iki miško,

Kur vaikus išvedė pelėda;

Jinai - mama, tokia pilka

Ir visada tokia pati,

Sako, per Kalėdas prišaukia

Tėvams vaikų,

Tik susigūžia jos balsą išgirdę

Seni, žili....

Ieškojau vandens gėlo

Ir suradau gyvybės taurę,

Iš tavo ežero akių...

Ačiū, geriu.