Žirgai ir asilai

Dar nežinojau,

Nes niekas man nesakė,

Kad žirgas kilęs

Iš Anykščių asilų;

Tokie čia mes – poetai,

Jei kalbame vis apie žemę,

Kurią aria ir akėja

Su bėru arkliu,

O į bažnyčią veža

Su eržilu ristu...

Aukštaičio kraujas verda,-

Kaip pjautuvas ar dalgis

Ant rasotų pradalgių,

Spragilas – jau duonos kvapas,

O dar tos pačios rankos

Ima baltą plunksną,

Rašo linksmus posmus,

Kartais vėl maldą

Ir niekada nežemina kitų...

Kiekvienas turi kelią,

Aplaistytą ir prakaitu,-

Labai gaila, krauju,-

Tai mano tėviškės

Gražiausias vardas -

Anykščiai

Su žirgo pasaga

Ant sielos durų atvirų.