Prisiminiau
jaunystės Jonines;
Jos buvo
švenčiamos
Rubikių
ežero Pertako saloje -
Grojo
armonika,
Visas
būrys jaunimo šoko
Tik pagal
ją...
Dabar ir
polkos,
Valso
nebemoka,
Išstūmė
tvistas,
O paskui,
deja, jau šoko,
Net negali
suprasti,
Kaip ir
ką...
Lydėdavo
namo
Po
paskutinio šokio,-
Kas
išveda, to ir dalia,-
Švietė
prie tako jonvabaliai,
Mėnulis
balkšvas danguje...
Kieme
laukia motulė
Ir
pasižiūri į bernioką,
Vis
nepatikdavo:
-Kas jis?
Nei šis, nei tas...
Užteko
vieno žodžio,
Kad
apsisukęs dūlintų namo...
Nebežinau,
kiek Jonų buvo,
Bet atmenu
vis Jonines,-
Kaip
šviesus laužas dega širdyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą