2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

Neliesk gyvenimo



Žmogus – maža dulkelė
Prieš kalnus, vandenynus,
Negandas juodas,
Tik vienas vėjo gūsis
Jo namus nugriauna,
Sudegina žaibai
Ir lieka pelenų krūva.
Per visą žemę
Tiesiasi ugnikalnių kalva,
Po ja žėruoja žarija
Ir bloškia taip stipri jėga,
Kad niekas išsigelbėti negali,
Bet galynėjasi toliau
Su stichija baisia.
Kiek to telieka ir gyvenimo,
Prasmingos dabarties,
Kad keltų ateitį
Ant savo rankų?
Kodėl žmogus sunaikina
Dažnai save
Ir artimojo nesigaili?
Garbė, tikėjimas...
Bet kas.






Komentarų nėra: