Nebėra

Nebėra šulinia,

Bet dar yra versme,

Iš kur du upeliukai išteka,-

Taigi dvi ašaras

Iš abejų akių,-

Iš jas ir Strelupys,

A Jalman inteka...

Numeliarava prieš kelis dešimtmečius,

Pirma nubuožina ir trėme,

Kad nebeliktų

Netgi tas versmes,

Iš kur mačiute

Undenį vis sėme,

Nes šita negalėja -

Čiurlena ji per smėlį

Prie talimų kalnalių,

Iš kur negrįža daugelis -

Ne tik pilėnų,

Bet ir anykštėnų.

Tokia toj mana atmintis,

Kurių mačiau

Pre durų staktas atsirėmus;

Vis tvoja kaip su kūly,

Kas galvų kėla...

Ne keršta ar mirtes prašau,

Tik nebelieskit teviškėlas,

Katras ir teip nebėra.