Viltis

Negrįžusių į tėvų žemę

Net baltas beržas verkia,-

Stovi neišgerta sula,

O ji prarūgsta

Užmerkta

Su aviža, paviršiuje išplaukusia,

O duonos plutele

Dugne.

Kas grįžo,

Tėviškę aplanko

Ir pasodina šalia beržo

Jauną ąžuolą,

Kad ir po daugel metų

Pintume vainiką,

Dainuotume ir tremtinių dainas

Užgerdami sula.

Užburkime ir žodį

LIETUVA,

Kad visi grįžtų,

Šiandien išsibarstę,-

Kaip trupiniai,

Po ką tik iškepta

Duonos pluta.