Skiriu
Pavydų šeimai,
Adamavos
vienkiemio šeimininkams
Namai -
be šeimininko -
Naktiniai
vaiduokliai,
Tik
atmintis – vanduo.
Ir tas
užauga plūdenomis,
Dažniausiai
pašvinksta,
Kad jo
nebelaka net šuo.
Pro akis
sapnas
Tolimų
dienų nuslinko,
Lyg
atsiduso prie kelio akmuo:
Čia
laikas slinko ir nuslinko,
Išdžiuvo
šuliny vanduo.
Sugriaudėjo...
Dabar jau
ne patrankos
Prie
vieškelio į miestelius,
Kuriuo
važiavo tankai,
O vyrai
slėptis bėgo į miškus.
Tada dar
buvo karas -
Sugriovė
ir sudegino
Žmonių
trobas ir likimus.
Kiek
nekaltai pražuvo
Gelbėdami
tėvus ir namus,
O mūsų
trispalvę iškėlę
Buvo
įkalinti belangėje :
Dukros
lankyti išvažiavusi
Mama
susprogo ant minos.
Šią
atmintį šiandien prikėliau,
Po daugel
metų
Tarsi
sugrįžau namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą