Gimtinės žemė

Rubikiai – kraštas numylėtas;

Iš čia puškuoja traukinys,-

Seniau jis veždavo plytas rausvas

Ir žmones : vasarą ir žiemą

Per baltas pusnis,

Išveždavo ir juodas durpes,

Čia pat iškastas -

Tai mūsų žemė,

Visada sava širdy.

O ežerų – ne vienas;

Didysis su šešiolika salų,

Dar jungiasi Dūsynas

Ir Limnas tarsi nuotaka kartu.

Tiek pat gražus Mūšėjas,-

Jie susisiekia siauru Dūsios upeliu.

Tolėliau Elmiškių ežerėlis,

Kur tiek praleista valandų,

Jaunystėje dienų...

Vis paneriu rankas į vandenį,-

Lyg dangaus mėlį,-

Ir tylią maldą sukalbu:

„Tėveliai, broliai, sesės,

Jūs ant kalnelio,

O aš vis pasaką seku“...

Apie gimtinę motinėlę,

Kurią mylėjome visi.