Birželio keturioliktoji - Amžina skriauda Lietuvai

Gyvenimo tėkmė suprantama,

Kai vysta gėlės,

Saulę pamačiusios,

Kai sutrūnija ąžuolo žievė,

Išdžiūva šaknys,

Bet būna žemėje

Prisėta atžalų

Ir auga, skleidžiasi,

Bijūnai kvepia, kvepia,

Kiekvieno kiemo pamatus

Žiedais pridengia...

Tada jauti, kad vasara,-

Gyvenimo dermė.

Praskleidžiau ąžuolėlio šaką,

O ten - lizdelis su mažais

Ir prieš akis iškilo metai,

Kai vežė žmones

Į nežinomybę

Su senais, ką tiktai gimusiais,

Vagonuose užgimusiais,

Visais, jau nesugrįžusiais, visais.

Kiek jų paliko pakelėj?

Gamta savo žaizdas užgydo.

O tūkstančiui žmonių?

Kas jų gyvenimą grąžins,

Kas mirusius pakeis?

Neapsodinsime tiek pakelių

Ir tuščių kaimų ąžuolais...