2013 m. birželio 13 d., ketvirtadienis

Birželio keturioliktoji - Amžina skriauda Lietuvai



Gyvenimo tėkmė suprantama,
Kai vysta gėlės,
Saulę pamačiusios,
Kai sutrūnija ąžuolo žievė,
Išdžiūva šaknys,
Bet būna žemėje
Prisėta atžalų
Ir auga, skleidžiasi,
Bijūnai kvepia, kvepia,
Kiekvieno kiemo pamatus
Žiedais pridengia...
Tada jauti, kad vasara,-
Gyvenimo dermė.
Praskleidžiau ąžuolėlio šaką,
O ten - lizdelis su mažais
Ir prieš akis iškilo metai,
Kai vežė žmones
Į nežinomybę
Su senais, ką tiktai gimusiais,
Vagonuose užgimusiais,
Visais, jau nesugrįžusiais, visais.
Kiek jų paliko pakelėj?
Gamta savo žaizdas užgydo.
O tūkstančiui žmonių?
Kas jų gyvenimą grąžins,
Kas mirusius pakeis?
Neapsodinsime tiek pakelių
Ir tuščių kaimų ąžuolais...


Komentarų nėra: