2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Kalnai ir žmonės



Užuojauta iš kalnų negrįžusių
artimiesiems

Nėra dienos be vėjo,-
Kaip viskas šiam pasaulyje,-
Patikrinama, kas laimėjo,
O finišas – prie saulės,
Visų svajonių kalno,
Už kurio ji slepiasi,
Kai vakaras ateina.
Jos kelias reikalingas,-
Kaip mūsų pėdos žemėje -
Kasmet po visą mylią,
Kasdien po kilometrą,
Akimirksnis - jau žemė...
O vėjas pusto smėlį
Ir jas dažnai uždengia,
Kai niekas dar nelaukia
Gražuolės kalnų gėlės
Nuvystančio žiedelio.
Jie - nuostabūs ir taurūs -
Nekils daugiau į kalną...
Ką geri žmonės manot,
Už ką ir kas pyktį dalina
Sugrįžtantiems į žemę?
Net žvėrys to nedaro.

Ernestas Markšaitis buvo sūnaus Prano pirmasis VU dėstytojas.






Komentarų nėra: