Kalnai ir žmonės

Užuojauta iš kalnų negrįžusių

artimiesiems

Nėra dienos be vėjo,-

Kaip viskas šiam pasaulyje,-

Patikrinama, kas laimėjo,

O finišas – prie saulės,

Visų svajonių kalno,

Už kurio ji slepiasi,

Kai vakaras ateina.

Jos kelias reikalingas,-

Kaip mūsų pėdos žemėje -

Kasmet po visą mylią,

Kasdien po kilometrą,

Akimirksnis - jau žemė...

O vėjas pusto smėlį

Ir jas dažnai uždengia,

Kai niekas dar nelaukia

Gražuolės kalnų gėlės

Nuvystančio žiedelio.

Jie - nuostabūs ir taurūs -

Nekils daugiau į kalną...

Ką geri žmonės manot,

Už ką ir kas pyktį dalina

Sugrįžtantiems į žemę?

Net žvėrys to nedaro.

Ernestas Markšaitis buvo sūnaus Prano pirmasis VU dėstytojas.