Prisivijau snieguolę baltą
Ir klausiu:“Ar nešalta?“
O ji tik sklendžia
Per naujas pusnis;
Brendu ir aš –
Juk tako nebėra,
Gal atlaikys...
O sniegas toks dar lengvas
Ir labai purus...
Oi, įklimpau ligi ausų.
Prieš saulę mirga
Visas snaigių šimtas,
O aš guliu tarp jų,
Jos po apykakle palindo
Ir šildosi, kutena,
Palei kaklą rieda,
Aš jas renku ir šluostau
Jų daug daugiau,
Neatlaikau ir pasiduodu.
Tokia aš didelė,
O jos mažytės...
Nejaugi gėda
Jums tą paslaptį sakyti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą