Nedaug pažįstu paukščių,
Kurie šaukia lietų,-
Tik volungės balsą skiriu;
Jisai skardena per miškus,
Jai kiti atsiliepia
Ir tikrą chorą išgirstu.
Susipina balsai į vieną
Ir grynina sykiu,
Tada žinau, kad ji ne vieną
Jau pralenkė savo žodžiu.
Pažįstu kėkštą ,
Seno varno kalbą -
Jis praskrenda ir tupiasi,
Kur šilta ir jauku,
Prieš vėją atsuka
Seniai nešiotą skrandą,
Apspinta jį net žvirbliai
Mažu pulkeliu -
Su juo tupėti linksma ir saugu.
Dabar nėra dainų,
Tik vėjas landžioja
Jau tarp plikų žiemą šakų,
Bet lyja ir dabar
Tarsi už du,-
Už vasarą, už rudenį kartu.
Kad tik suspėtų pasislėpti,
Nebūtų nuskriaustų,
Šlapių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą